LT

"I can't talk about our love story, so I will talk about math. I am not a mathematician, but I know this: There are infinite numbers between 0 and 1. There's .1 and .12 and .112 and an infinite set of numbers between 0 and 2, or between 0 and a million. Some infinities are bigger than other infinities. <...> But, Gus, my love, I cannot tell you how thankful I am for our little infinity. I wouldn't trade it for the world. You gave me a forever within the numbered days, and I'm grateful."

Turbūt visi jau bent kartą ausies krašteliu girdėjote apie knygą The Fault In Our Stars (liet. ,,Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos"). Bet ką aš čia šneku- daugelis jau spėjo ją perskaityt ir net peržiūrėti filmą. Pati apie šią knygą išgirdau jau seniai, o apie filmą- vos pranešus apie jo statymą. Twitter buvo pilnas būsimo filmo plakatų, o Instagram- dovanų gautos knygos kopijų. Nenuostabu- ši istorija išskirtinė ne dėl kažkokių super galių ar mirtinų, kvapą gniaužiančių žaidynių. Ne, tai tik dviejų jaunuolių meilės istorija, tačiau papasakota tokiu kampu, kurio daugelis bando išvengti...

Knyga išsiskiria tuo, kad pagrindiniai veikėjai yra vėžio aukos. Bet pasakojimas yra ne apie ligą, o apie nuostabią dviejų vėžininkų meilės istoriją. Ji pakerėjo žmones nuostata, kad sergantieji yra tokie pat svarbūs, jog tarp jų gali užsimegzti daug stipresnė bei nuoširdesnė meilė nei tarp kitų, sveikųjų.

Sunkiai pagydomų ligų tematika man nėra svetima. Su ja susidūriau tikrai ne kartą. Deja, atvejų su laiminga pabaiga pasitaikė nedaug. Ir vis dėlto knyga mane sužavėjo ne pačia istorija, o nepaprastomis veikėjų asmenybėmis. Nors Augustus ir Hazel beveik mano bendraamžiai, jų iškalbingumas, išsilavinimas bei nuoširdumas stebina net protingiausius.

Knyga ar filmas?
Kaip galiu pasakyti apie daugelį filmų, knyga vis vien yra geresnė. Kodėl? Pirmiausia, knygoje rasite daug daugiau detalių (pvz., apie Augusto buvusią merginą ar apie Hazel mokyklos drauges). Taip pat, filmas pačią istoriją atitinka tik kokiu 80% (pvz., knygoje prieš vykdama į oro uostą Hazel pasiima Augustą iš jo namų, o štai filme jis pasts atvyksta su limuzinu jos pasiimti).
Tačiau filmas tikrai yra puikus, režisierius šauniai padirbėjo. Pripažįstu, buvo vietų, kur vos neverkiau. Vienintelė priežastis susivaldyti buvo tai, jog tikrai nenorėjau iš kino salės išeiti varvančia nosimi bei nubėgusiu makiažu!!
The Fault In Our Stars- nuostabus pasakojimas, kuris vieną akimirką privers juoktis, o kitą- jau ieškoti nosinės. Kaip teigia Markus Zusak (knygos The Book Thief autorius) 'You laught, you cry, and then you come back for more".

LT

Niekada negalvojau, jog vidury nakties taip užsimanysiu parašyti straipsnį. Panašu, jog visada ateina pirmas kartas. Akys jau merkiasi, tamsoje vos įžiūriu, kokius mygtukus spaudžiu, tačiau mintys nė nesiruošia užsnūsti, kol jų neišbersiu kažkam kitam.

Mažiau nei prieš valandą išvydau 'Balticum Auksinis' kanalo premjerą - "Prisimink mane". Apie šį filmą buvau daug kartų girdėjus, tačiau maniau, jog tai tipiška meilės istorija, išpopuliarėjusi tik dėl pagrindinio aktoriaus Roberto Pattisono. Deja, klydau. Ir gana stipriai.

"Prisimink mane" - tai vaikino, negalinčio užmiršti brolio savižudybės, bei merginos, nuolatos išgyvenančios motinos mirtį, meilės istorija. Aidanui išsiaiškinus, jog policininkas, kuris jį bei Tailerį neteisėtai suėmė, turi dukterį, priverčia geriausią draugą susilažinti iš to, jog Taileris turės ją suvilioti ir palikti. Vaikinui, turėjusiam ne vieną trumpalaikę merginą, ši užduotis nepasirodo sudėtinga, tačiau geriau pažinęs Elę Taileris supranta, jog pradeda ją įsimylėti.

Tačiau tai nėra vien dviejų gyvenimo nuskriaustų žmonių meilės istorija. Istorijoje pilna ir kitų temų: tėvų ir vaikų santykiai, bendraklasių patyčios, išsiskyrimas iš minios bei kita.

Kai jau rodėsi, jog viskas baigsis laimingai, pabaiga pasisuko visai kita linkme, kurią iš tiesų yra įmanoma nuspėti, bet, vargu, ar tokių žmonių buvo daug. Jau iš pat pradžių viena detalė man kėlė įtarimą, tačiau buvau pernelyg akla, kad suprasčiau, ką ji iš tiesų reiškė. Ir kas gi ten nutiko? Visi tą istoriją esate girdėję, tad nenoriu sugadinti pabaigos ir nemačiusiems šio filmo paliksiu įtampą pačiam kulminacijos taške. Patikėkite, į šią situaciją pažiūrėsite visai kitomis akimis. Tegaliu pridurti tik tai, jog filmo pabaigoje pamačiusi užrašą ant lentos ištariau būtent šiuos žodžius - 'o Dieve mano, kokia aš kvaila'...

Filmas priverčia išlieti ne vieną ašarą ir susimąstyti apie savo gyvenimo laiką. Juk tiek daug jo iššvaistome visai bereikšmiam dalykam, kaip stovėjimas eilėje prie kasos ar reklamų žiūrėjimas.
Mane ypač sužavėjo Elės nuosprendis atėjus į restoraną pirmiausia užsisakyti desertą, o ne pagrindinį patiekalą. Anot jos, niekada negali žinoti, kas nutiks. Vieną sekundę kvėpuoji, o kitą - jau guli po žeme. Tad kam švaistyti laiką veltui, jei žinai, kad atėjęs į restoraną labiausiai nori deserto? Daug prasmingiau pirmiausia užsisakyti jį, o vėliau - ką tik nori. Juk būtų taip skaudu mirti valgant sriubą, nors labiausiai laukei deserto.

Nežinau kaip jums, tačiau šis filmas man paliko nepamirštamą įspūdį, tad rašau 10/10. Nemanau, jog greitu metu galėsiu jį išmesti iš galvos. Pažiūrėjusi internete išsiaiškinau, jog filmas yra laimėjęs tik vieną geriausio aktoriaus 'Teen Choice Award' apdovanojimą. Likau priblokšta, nes jis vertas daug daugiau. Mano nuomone, joks "Lūšnynų milijonierius" dar ilgai neprilygs šiam filmui, tad oskarų komisija gan stipriai prašovė.

Rekomenduoju "Prisimink mane" pažiūrėti visiems. Jis privers jus pažiūrėti į daugelį dalykų kitomis akimis bei suprasti, kad bet kuri akimirka gali būti paskutinė.

EN

Don't really remember the first time I've discovered what blogs are. Probably was just searching for some cute pictures of cats and then bumped into a blog post about them. Yeah, sounds like me... And even though I'm that kind of person who is most likely to continue his search, somehow this whole idea of "blogging" sounded like something worth trying. So I created my first Blogger account and jumped into a whole new world.

Although I can't remember how it all started, I do know for fact that I was twelve. My first posts were just silly stories, usually copied from other pages. That one time I pasted a whole article about Avril Lavigne's first perfume "Black Star" (I was obsessed with Avril, deal with it!). Gosh, nice going, Laura... But seriously, I was twelve- how the hell I could've known how to put my thoughts into a sentence, especially about a thing I haven't seen IRL.

However, none of this mattered- I was happy knowing that I've started something all by myself but most importantly- it was MINE. No one else knew about it. Just me and my little blog. Trust me, I was so proud of it! Soon enough I joined a few blogging communities and started writing in other collective websites. Getting so many great tips and positive comments kept me going on and helped me evolve not only as a writer but person as well. Blogging gave me an ability to stay anonymous, to be a random-human-being-with-no-background-story under a simple nickname. No one knew who I truly was. And that was the main reason why I was so confident with my hobby.

It has become a part of my life. There's just this feeling deep inside after experiencing something new that makes you want to relive the moment in a simple blog post, you know? Yeah, most of you probably don't- it's a blogger's thing.

LT


Vis dėlto negaliu tiksliai pasakyti, kaip pirmąsyk sužinojau apie blogus. Matyt ieškojau gražių paveikslėlių su kačiukais ir radau įrašą būtent apie juos.
Žinant mane, nenustebčiau, jei tai būtų tiesa... Nors esu vienas iš tų žmonių, kurie tiesiog naršytų toliau, šįkart nusprendžiau labiau pasigilinti, kas tie vadinamieji "blogai" ir kaip juos sukurti? Tad susikūriau "Blogger" anketą ir pradėjau rašyti savo pirmąjį tinklalapį!
Nors ir tiksliai neprisimenu, kaip viskas prasidėjo, tikrai žinau, kad buvau dvylikos metų. Mano pirmieji įrašai buvo paprastos kvailos vaikiškos istorijos, dažniausiai pavogtos iš kitų puslapių. Tas kartas, kai nukopijavau visą straipsnį apie Avril Lavigne pirmuosius kvepalus "Black Star"(buvau didelė Avril gerbėja, nesigilinkit!). Tikrai, šaunuolė, Laura! Bet rimtai, man buvo dvylika- iš kur man žinoti, kaip savo mintis sudėlioti į vieną sakinį, ypač, apie daiktą, kurio realybėje net nesu mačius!
Kad ir kaip būtų, visa tai nesvarbu- buvau laiminga, kad pagaliau turėjau kažką savo, ką pradėjau pati. Niekas daugiau apie tai nežinojo. Tik aš ir mano mažas tinklaraštis. Patikėkit, kaip juo didžiavausi! Nepraėjo daug laiko ir aš jau rašiau kolektyviniuose tinklaraščiuose. Nuolat sulaukdavau puikių patarimų bei teigiamų komentarų, kurie man padėjo tobulėti ne tik kaip rašytojai, bet ir asmenybei.. Rašydamas straipsnius gali išlikti anonimas, visiškai random žmogus, dažniausiai pasislėpęs po slapyvardžiu, apie kurį nieko nežinot. Niekas manęs iš tikrųjų asmeniškai nepažinojo ir tai buvo pagrindinis mano pasitikėjimo varikliukas.
"Blogginimas" tapo mano gyvenimo dalimi. Tiesiog... Žinot tą giliai viduje nuolat tyrantį jausmą, kai savo patirtus jausmus, mintis, idėjas nori išreikšti paprastame tinklaraščio įraše ir po kiek laiko grįžus vėl juos prisiminti? Tikriausiai ne, tai tik toks bloggerių dalykas.