LT
-Forget about everything and run away, yeah!- dainavome kartu. Buvome jau toli toli nuo ūžiančio miesto, tankiame miške. Pro šakas matėsi tekanti saulė. - I just wanna fall and lose myself, runaway yeah!
Jis suėmė mano ranką ir staigiai patraukė link savęs. Deja, to nesitikėjau. Neišlaikiau pusiausvyros ir abu griuvome ant paparčiais apaugusios žemės. Atsisukau į jį, o jis - į mane. Jokio liūdesio, skausmo, nevilties - tik šiluma ir džiaugsmas.
-Dabar supratau, į ką tu panaši.
-Ir į ką gi?
-Į pirmąjį saulės spindulį. Įžiebi šviesą net akliniausioje tamsoje: iš pradžių lėtai ir nedrąsiai, o po to staigiai ir nebesustabdomai.
Likau be žado. Dar niekas nėra ištaręs tokių nuostabių žodžių. Jis nubraukė ant mano veido užkritusius plaukus ir pabučiavo. Saldžiai ir atsargiai. Taip, kaip visi norime bučiuoti tą vienintelį žmogų.
Papūtus švelniam vėjeliui ant mūsų užtiško rasos lašeliai. Praplipome juoktis.
-Nagi, eime toliau.
Jis ištiesė ranką ir padėjo atsistoti. Jau norėjau eiti, bet jis nepaleido. Žvilgtelėjau į tas kerinčias rudas akis.
Saulė vis ryškėjo ir ryškėjo. Tiesą pasakius, per greit. Ant susikibusių rankų nukrito stiklo šukė. Pakėliau galvą - iš dangaus lėtai leidosi milijonai mažyčių kristaliukų.
-Dabar tu mano gyvenimas.
Mus supantis miškas pradėjo dužti į šukes.
-Eri...- ištariau drebančiu balsu.
-Niekada nepamiršk to...
Apsisukau. Bekraštė tamsa.
Šviesos spindulys užgeso.
Giliai įkvėpiau ir pramerkiau akis. Sapnas. Tai tik dar vienas sapnas. Keista, juk aš neprisimenu sapnų...
0 komentarai (-ų)