facebook google twitter tumblr instagram linkedin

Up And Under My Skin

  • Home
  • About
  • Contact

LT

Prieš porą dienų praėjusio 22-o gimtadienio proga noriu su jumis pasidalinti 22-omis naudingiausiomis pamokomis, kurias buvau priversta išmokti per šiuos metus:

1. gyvenk taip, tarsi kiekviena diena būtų paskutinė;
2. prieš spręsdama apie kitą žmogų, pirmiausia suprask, kodėl jis taip pasielgė;
3. kad ir kaip stengtumeis, kai kuriems žmonėms niekada neįtiksi;
4. kad ir kaip būtų sunku, prisimink, kad kažkam vis tiek šiuo metu yra daug blogiau nei tau;
5. jeigu tokia galimybė neegzistuoja, sukurk ją;
6. nepasitikėjimas savimi užveria daug durų;
7. įkvėpk ateitį, iškvėpk praeitį;
8. pačios gražiausios akimirkos gyvenime nėra materialios;
9. kai kurie dalykai niekada nebebus tokie, kaip anksčiau;
10. geriausi dalykai nutinka tada, kai jų mažiausiai tikiesi;
11. kelkis anksčiau- turėsi daug ilgesnę bei produktyvesnę dieną;
12. tu turi teisę kartais išjungti emocijas, jeigu nuo to pasijusi geriau;
13. joks žmogus nėra tobulas;
14. kiti neprivalo pamėgti tai, ką mėgsti tu;
15. planuok savo laiką;
16. visi žmonės moka meluoti;
17. kai kurie žmonės niekada nepasikeis;
18. neskirk laiko tiems, kurie nenori skirti laiko tau;
19. į kiekvieną klaidą žiūrėk kaip į pamoką;
20. per daug nesirūpink, ką kiti galvoja apie tave. Jie per daug susikrimtę, ką tu galvoji apie juos;
21. žinok, kada metas dirbti, ir žinok, kada metas ilsėtis;
22. elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad būtų elgiamasi su tavimi.


EN

As my 22nd birthday just passed by, I want to share with you 22 most valuable lessons that I've learned during this time:

1. live like this day is your last;
2. before judging others, try to explain their actions;
3. you will never be good enough for some people;
4. no matter how hard it may seem, someone else is having a much rougher time than you;
5. if an opportunity dos not exist, create it;
6. self-doubt closes many doors in front of you;
7. breathe in the future, exhale the past;
8. the most beautiful moments in life are not materialistic;
9. some things in life will never be as they used to before;
10. best things in life happen when you're least expecting;
11. wake-up earlier- you'll have a longer and much more productive day;
12. if it makes you feel better, you do have the right to turn your emotions off; 
13. no one's perfect;
14. others don't have to like things that you like;
15. organize your time;
16. everybody lies;
17. some people never change;
18. don't make time for those who cannot find time for you;
19. see every mistake as a lesson;
20. don't think too much about what others think. They're too busy thinking about what you think of them.
21. know when to work and know when to play;
22. treat others the way you want them to treat you.
Follow my blog with Bloglovin
Share
Tweet
Pin
Share
2 komentarai (-ų)
LT

Kirsten Dunst, viena iš nedaugelio vaikystėje karjerą pradėjusių aktorių, kurios šlovė neišblėso užaugus, sako neapgailestaujanti dėl tokios savo praeities. Filmuotis pradėjusi vos šešerių, o vienuolikos stulbinančiai sužibėjusi filme „Interviu su vampyru“, K. Dunst savo vaikystę pavadino nenatūralia. Vis dėlto ji teigia dėl nieko nesigailinti, nes jos bendraamžiai, kurie gyveno įprastą gyvenimą, kaip ir ji turėjo savų problemų. Tuo metu, kai jos draugės ėjo į mokyklą ar studijavo koledže, aktorė filmavosi juostose „Džiumandži“, „Jaunosios savižudės“, „Žmogus – voras“ir kt.
O kokiuose filmuose ji labiausiai sužibėjo?
Manau, daugelis, ją pamatę, pagalvojo ,,Čia ta iš ,,Žmogaus voro"!". Na taip, tai vienas iš jos populiariausių vaidmenų, bet jų yra ir daugiau :

Interviu su vampyru
Beribės žinios, ypatinga galia, nemirtingumas. Kad tai turėtum - turi kiekvieną naktį žudyti. Tokią tiesą jaunam reporteriui sutarto interviu metu atskleidžia malonios išvaizdos vampyras. Jis pasakoja apie savo gyvenimą, trunkantį 200 metų...
Aistringos meilės istorijos ir skaudžios netektys, išdavystės ir amžina vienatvė. Jo draugai ir meilužiai palieka šį pasaulį, o nemirtingam vampyrui lieka nenumaldomas kraujo troškimas.


Džumandži
Vaikai pradėję žaisti senovinį magišką žaidimą, aptinka jame vyrą, kuris jau 25 metus klaidžioja žaidimo labirintais. Daugiau aiškinti ir nereikia - juk daugelis matėte šį filmą ar bent filmuką ;)




Žmogus-Voras
Ką gali padaryti voro įkandimas? Tikriausiai netikėtų atsakymų taps - sukurti "Žmogų-vorą". Taip nepasisekė ar pasisekė Peteriui Parkeriui, kurio laukė susitikimas su tokiu voru. Kas vyko toliau, tikriausiai žinote ...



                                                                             Jausmų galia
Visai netikėtai Joelis sužino, kad Clementine nuolat lankosi pas psichiatrus, kur jai taikoma neįprasta – atminties ištrynimo – procedūra. Joelis, širdyje tebepuoselėjantis šiltus jausmus ir aistrą Clementine, negali susitaikyti, kad jo mylimoji pasiryžo dirbtinai ištrinti iš atminties visus jų meilės prisiminimus. Pykčio ir nevilties genamas, jis ir pats nutaria atsikratyti prisiminimų apie Clementine pas psichiatrus...
Staiga Joelis suvokia, kad visai nenori pamiršti Clementine, tad procedūros metu pradeda ją slėpti kituose savo prisiminimuose, o tas nelauktai paveikia visą jo atmintį...


Marija Antuanetė
Marija Antuanetė jau nuo 14-os metų pasinėrė į Versalio intrigų pasaulį. Jaunos ir naivios merginos veiksmus valdė įgudę dvariškiai... Ši biografinė drama apie jauniausią ir labiausiai nekenčiamą Prancūzijos karalienę verčia susimąstyti. Galbūt ji iš tiesų buvo daug geresnė, nei visi galvojo ? 


                                                                    Melancholija
Prašmatniame savo vestuvių pokylyje jaunoji nuotaka Džastina (aktorė Kirsten Dunst) jaučiasi nelaiminga. Staigi jos nuotaikų kaita ir vis gilėjanti depresija kelia didelį nerimą mylinčiam vyrui ir puotą organizavusiai rūpestingai seseriai (aktorė Charlotte Gainsbourg). Po kelių dienų horizonte pasirodo link Žemės pavojingai artėjanti naujoji planeta Melancholija. Džastina tiksliai žino, kad planetų susidūrimo nepavyks išvengti ir niekam nepavyks išgyventi. Nelaukite jokios laimingos pabaigos.
Share
Tweet
Pin
Share
No komentarai (-ų)
LT


Saulė jau leidosi, kai užlipau ant vieno iš senųjų daugiabučių stogų. Iškvėpus ore jau galėjau pastebėti nežymius garų debesėlius. Vilkėjau tik striukę, šortukus ir sportinius batelius. Visada buvau viena iš tų 'gerųjų mergaičių'. Nuolatos vykdydavau kitų paliepimus, stengdavausi sakyti vien tiesą bei būti sąžininga. Turbūt nuo visko pavargstama.
Atsisėdau ant stogo krašto ir tiesiog žiūrėjau į žmones. Tikėjausi padaryti ką nors kvailesnio, tačiau nesu tokia ryžtinga krėsti šunybes kitiems. Iš rankinės išsitraukiau ką tik nusipirktą cigarečių pakelį. Užsidegiau vieną ir giliai įkvėpusi stipriai sukosėjau. Fui. Buvau sau prižadėjusi daugiau to nedaryti, bet šiandien tai jau buvo nesvarbu.

***

Galiausiai atėjau į susitikimo vietą. Iki saulėtekio liko maždaug pusvalandis. Ši vieta, kurioje jo laukiau, buvo išskirtinė. Tai buvo ant senamiesčio aukščiausios vietos įkurta apžvalgos aikštelė. Atsisėdau ant atbrailos ir stebėjau miegantį miestą. Jis buvo toks gražus...Iš arti viskas daug bjauriau.
O jeigu tėvai niekada nebūtų išvažiavę? Galbūt dabar laimingai studijuočiau čia universitete, po paskaitų su draugėm eitume išgerti kavos ir kalbėtume apie visiškai bereikšmius niekus, o grįžusi namo prie didelio stalo vakarieniaučiau su mylinčia šeima. Gyvenimas būtų buvęs toks paprastas ir gražus...
Dangus pradėjo švisti - reiškias, tuoj patekės saulė. Vis dar sėdėjau toje pačioje vietoje. Nė nepajudėjau.
O saulė jau patekėjo...
Share
Tweet
Pin
Share
No komentarai (-ų)
LT

-Forget about everything and run away, yeah!- dainavome kartu. Buvome jau toli toli nuo ūžiančio miesto, tankiame miške. Pro šakas matėsi tekanti saulė. - I just wanna fall and lose myself, runaway yeah!
Jis suėmė mano ranką ir staigiai patraukė link savęs. Deja, to nesitikėjau. Neišlaikiau pusiausvyros ir abu griuvome ant paparčiais apaugusios žemės. Atsisukau į jį, o jis - į mane. Jokio liūdesio, skausmo, nevilties - tik šiluma ir džiaugsmas.
-Dabar supratau, į ką tu panaši.
-Ir į ką gi?
-Į pirmąjį saulės spindulį. Įžiebi šviesą net akliniausioje tamsoje: iš pradžių lėtai ir nedrąsiai, o po to staigiai ir nebesustabdomai.
Likau be žado. Dar niekas nėra ištaręs tokių nuostabių žodžių. Jis nubraukė ant mano veido užkritusius plaukus ir pabučiavo. Saldžiai ir atsargiai. Taip, kaip visi norime bučiuoti tą vienintelį žmogų.
Papūtus švelniam vėjeliui ant mūsų užtiško rasos lašeliai. Praplipome juoktis.
-Nagi, eime toliau.
Jis ištiesė ranką ir padėjo atsistoti. Jau norėjau eiti, bet jis nepaleido. Žvilgtelėjau į tas kerinčias rudas akis.
Saulė vis ryškėjo ir ryškėjo. Tiesą pasakius, per greit. Ant susikibusių rankų nukrito stiklo šukė. Pakėliau galvą - iš dangaus lėtai leidosi milijonai mažyčių kristaliukų.
-Dabar tu mano gyvenimas.
Mus supantis miškas pradėjo dužti į šukes.
-Eri...- ištariau drebančiu balsu.
-Niekada nepamiršk to...
Apsisukau. Bekraštė tamsa. 
Šviesos spindulys užgeso.

Giliai įkvėpiau ir pramerkiau akis. Sapnas. Tai tik dar vienas sapnas. Keista, juk aš neprisimenu sapnų...
Share
Tweet
Pin
Share
No komentarai (-ų)
LT

Lindsey Stirling - viena talentingiausių šių laikų smuikininkių. Savo 'YouTube' kanale ji turi daugiau nei 10mln sekėjų, o vaizdo įrašų peržiūrų kiekis viršija 2mlrd.
Ir kuo paprastutė smuikininkė taip žavi žmones? Nuostabiais choreografiniais triukais, trykštančia gera nuotaika, pasitikėjimu savimi, o, svarbiausia, sugebėjimu priderinti smuiko melodiją prie bet kokio muzikinio kūrinio: nuo klasikos iki popso, nuo hip-hopo iki dubstepo.
Lindsey nuo pat mažens domino muzika, o būdama penkerių pradėjo groti smuiku. Mergina dalyvavo daugybėje konkursų, laimėjo begales apdovanojimų, netgi buvo įstojusi į grupę. Deja, pirmąsyk Lindsey sužibėjo tik 2010-ųjų 'Amerikos Talentuose'. Nors iškrito prieš pat finalą, žmonių ji buvo pastebėta. Neįtikėtina, tačiau merginai dabar jau trisdešimt vieneri, nors ji atrodo ne ką vyresnė už mane! Amžinai trykštanti jaunyste - taip galėčiau apibūdinti Lindsey.
Lindsey kuriama muzika man primena saulėtekį. Tamsoje skambančią muziką tiesiog nušviečia ką tik patekėjusios pirmosios smuiko natos. Kiekvienas video itin spalvingas, pilnas choreografijos bei vaidybos detalių. Kalbant apie vaidybą - Lindsey puikiai sugeba kiekvieną akimirką paversti žaidimu, taip sugebėdama pralinksminti visus žiūrovus.
Paprastai esu linkusi klausytis dainų su žodžiais. Melodijos nelabai traukia, tad vienąsyk paklausius jungiu kitą. O štai Lindsey sustoti klausytis negaliu. Štai dabar jau tikriausiai trisdešimtą kartą iš eilės iš naujo jungiu kūrinį "Electric Daisy Violin" (man jis labiausiai patinka - galbūt todėl, jog sukurtas būtent jos).Sakyčiau, jog vieną dieną Lindsey taps viena žymiausių pasaulio asmenybių, kurių koncerto bilietus išgrabsto per minutę. Tada galėsiu džiaugtis, jog buvau jos fanė tada, kai ji dar buvo maža žvaigždutė dideliame, mėnesienos užklotame danguje.
Daugiau apie Lindsey Stirling galite rasti:
YouTube
Facebook
Twitter
Instagram
Oficialioje Lindsey svetainėje
Share
Tweet
Pin
Share
No komentarai (-ų)
LT

"I can't talk about our love story, so I will talk about math. I am not a mathematician, but I know this: There are infinite numbers between 0 and 1. There's .1 and .12 and .112 and an infinite set of numbers between 0 and 2, or between 0 and a million. Some infinities are bigger than other infinities. <...> But, Gus, my love, I cannot tell you how thankful I am for our little infinity. I wouldn't trade it for the world. You gave me a forever within the numbered days, and I'm grateful."


Turbūt visi jau bent kartą ausies krašteliu girdėjote apie knygą The Fault In Our Stars (liet. ,,Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos"). Bet ką aš čia šneku- daugelis jau spėjo ją perskaityt ir net peržiūrėti filmą. Pati apie šią knygą išgirdau jau seniai, o apie filmą- vos pranešus apie jo statymą. Twitter buvo pilnas būsimo filmo plakatų, o Instagram- dovanų gautos knygos kopijų. Nenuostabu- ši istorija išskirtinė ne dėl kažkokių super galių ar mirtinų, kvapą gniaužiančių žaidynių. Ne, tai tik dviejų jaunuolių meilės istorija, tačiau papasakota tokiu kampu, kurio daugelis bando išvengti...
Knyga išsiskiria tuo, kad pagrindiniai veikėjai yra vėžio aukos. Bet pasakojimas yra ne apie ligą, o apie nuostabią dviejų vėžininkų meilės istoriją. Ji pakerėjo žmones nuostata, kad sergantieji yra tokie pat svarbūs, jog tarp jų gali užsimegzti daug stipresnė bei nuoširdesnė meilė nei tarp kitų, sveikųjų.
Sunkiai pagydomų ligų tematika man nėra svetima. Su ja susidūriau tikrai ne kartą. Deja, atvejų su laiminga pabaiga pasitaikė nedaug. Ir vis dėlto knyga mane sužavėjo ne pačia istorija, o nepaprastomis veikėjų asmenybėmis. Nors Augustus ir Hazel beveik mano bendraamžiai, jų iškalbingumas, išsilavinimas bei nuoširdumas stebina net protingiausius.

Knyga ar filmas?
Kaip galiu pasakyti apie daugelį filmų, knyga vis vien yra geresnė. Kodėl? Pirmiausia, knygoje rasite daug daugiau detalių (pvz., apie Augusto buvusią merginą ar apie Hazel mokyklos drauges). Taip pat, filmas pačią istoriją atitinka tik kokiu 80% (pvz., knygoje prieš vykdama į oro uostą Hazel pasiima Augustą iš jo namų, o štai filme jis pasts atvyksta su limuzinu jos pasiimti).
Tačiau filmas tikrai yra puikus, režisierius šauniai padirbėjo. Pripažįstu, buvo vietų, kur vos neverkiau. Vienintelė priežastis susivaldyti buvo tai, jog tikrai nenorėjau iš kino salės išeiti varvančia nosimi bei nubėgusiu makiažu!!
The Fault In Our Stars- nuostabus pasakojimas, kuris vieną akimirką privers juoktis, o kitą- jau ieškoti nosinės. Kaip teigia Markus Zusak (knygos The Book Thief autorius) 'You laught, you cry, and then you come back for more".

Share
Tweet
Pin
Share
No komentarai (-ų)
LT

Sofi kartu su savo sužadėtiniu Viktoru gyvena Niujorke. Ji - faktų tyrėja, trokštanti tapti žurnaliste. Prieš pat vestuves bei Viktoro restorano atidarymą įsimylėjėliai nusprendžia nuvykti į Veroną - meilės miestą, kuriame Romeo pirmąsyk sutiko Džuljetą.
Deja, Viktoras nuolat ieško tiekėjų naujajam restoranui, tad Sofi telieka vienai vaikščioti po šį įspūdingą Italijos miestą.
Pirmiausia ji aplanko Džuljetos namą bei sieną, ant kurios visos nelaimingos įsimylėjėlės palieka po laišką Džuljetai. Sofi nusprendžia, jog tai puiki tema straipsniui, tad imasi darbo. Tačiau prieš šios vietos užsidarymą viena mergina surenka visus laiškus į krepšelį ir nusineša į restoraną. Ją pasekusi, Sofi susipažįsta su 'Džuljetos sekretorėmis' - moterimis, kurios atsako į visus laiškus Džuljetai.
Sofi taip susižavi šia istorija, jog pasisiūlo joms padėti. Kitą dieną, berinkdama laiškus nuo sienos, ji aptinka laišką, parašyta prieš penkiasdešimt metų. Laišką, kuris amžiams pakeitė merginos gyvenimą.
Šį filmą mačiau visai neseniai per 'Balticum Auksinis' kanalą. Likau tokia sužavėta, jog net ligi šiol jį puikiausiai prisimenu. Šis filmas amžiams pakeitė mano nuomonę apie Italiją. Žinau, filmuose viskas pagražinta, tačiau juk tiesos taip pat yra.
Šimtas penkios minutės ryškių spalvų (juk veiksmas vyksta Italijoje), įspūdingos architektūros pastatų, daugybės gamtos stebuklų, itališkos muzikos bei linksmos nuotaikos (be abejo, yra ir gana skaudžių scenų).
Didelis pliusas ir tas, jog tai nenuvalkiota ir negirdėta istorija. Bent jau aš net nežinojau, jog Romeo ir Džuljeta gyveno Italijoje (ko norėti iš kelių teskaitytų kūrinio ištraukų). Rekomenduočiau pažiūrėti visiems, mėgstantiems romantines istorijas su laiminga pabaiga bei mažai skausmingų akimirkų. Taip pat čia vaidina mano mėgstamiausia aktorė - Amanda Seyfried. Kol kas likau nusivylusi jos vaidyba tik viename filme, tad skiriu dar vieną pliusą. Patikėkit, filmų su ja sulauksite dar daug!
Filmas išties nuostabus bei įtraukiantis, tačiau pabaiga gana nuspėjama. Turbūt todėl, nors labai norėčiau duoti visus 10 balų, rašau 8/10.


Sofi: Tai negali tęstis amžinai. Kažkada vis tiek teks liautis.
Čarlis: Tada kodėl jaučiuosi lyg mokinukas sekmadienį? Rytojus ateina, o į mokyklą nenoriu.
Sofi: Aš taip pat. Bet man visada patiko mokykloje.
Share
Tweet
Pin
Share
3 komentarai (-ų)
LT

Niekada negalvojau, jog vidury nakties taip užsimanysiu parašyti straipsnį. Panašu, jog visada ateina pirmas kartas. Akys jau merkiasi, tamsoje vos įžiūriu, kokius mygtukus spaudžiu, tačiau mintys nė nesiruošia užsnūsti, kol jų neišbersiu kažkam kitam.
Mažiau nei prieš valandą išvydau 'Balticum Auksinis' kanalo premjerą - "Prisimink mane". Apie šį filmą buvau daug kartų girdėjus, tačiau maniau, jog tai tipiška meilės istorija, išpopuliarėjusi tik dėl pagrindinio aktoriaus Roberto Pattisono. Deja, klydau. Ir gana stipriai.
"Prisimink mane" - tai vaikino, negalinčio užmiršti brolio savižudybės, bei merginos, nuolatos išgyvenančios motinos mirtį, meilės istorija. Aidanui išsiaiškinus, jog policininkas, kuris jį bei Tailerį neteisėtai suėmė, turi dukterį, priverčia geriausią draugą susilažinti iš to, jog Taileris turės ją suvilioti ir palikti. Vaikinui, turėjusiam ne vieną trumpalaikę merginą, ši užduotis nepasirodo sudėtinga, tačiau geriau pažinęs Elę Taileris supranta, jog pradeda ją įsimylėti.
Tačiau tai nėra vien dviejų gyvenimo nuskriaustų žmonių meilės istorija. Istorijoje pilna ir kitų temų: tėvų ir vaikų santykiai, bendraklasių patyčios, išsiskyrimas iš minios bei kita.
Kai jau rodėsi, jog viskas baigsis laimingai, pabaiga pasisuko visai kita linkme, kurią iš tiesų yra įmanoma nuspėti, bet, vargu, ar tokių žmonių buvo daug. Jau iš pat pradžių viena detalė man kėlė įtarimą, tačiau buvau pernelyg akla, kad suprasčiau, ką ji iš tiesų reiškė. Ir kas gi ten nutiko? Visi tą istoriją esate girdėję, tad nenoriu sugadinti pabaigos ir nemačiusiems šio filmo paliksiu įtampą pačiam kulminacijos taške. Patikėkite, į šią situaciją pažiūrėsite visai kitomis akimis. Tegaliu pridurti tik tai, jog filmo pabaigoje pamačiusi užrašą ant lentos ištariau būtent šiuos žodžius - 'o Dieve mano, kokia aš kvaila'...
Filmas priverčia išlieti ne vieną ašarą ir susimąstyti apie savo gyvenimo laiką. Juk tiek daug jo iššvaistome visai bereikšmiam dalykam, kaip stovėjimas eilėje prie kasos ar reklamų žiūrėjimas.
Mane ypač sužavėjo Elės nuosprendis atėjus į restoraną pirmiausia užsisakyti desertą, o ne pagrindinį patiekalą. Anot jos, niekada negali žinoti, kas nutiks. Vieną sekundę kvėpuoji, o kitą - jau guli po žeme. Tad kam švaistyti laiką veltui, jei žinai, kad atėjęs į restoraną labiausiai nori deserto? Daug prasmingiau pirmiausia užsisakyti jį, o vėliau - ką tik nori. Juk būtų taip skaudu mirti valgant sriubą, nors labiausiai laukei deserto.
Nežinau kaip jums, tačiau šis filmas man paliko nepamirštamą įspūdį, tad rašau 10/10. Nemanau, jog greitu metu galėsiu jį išmesti iš galvos. Pažiūrėjusi internete išsiaiškinau, jog filmas yra laimėjęs tik vieną geriausio aktoriaus 'Teen Choice Award' apdovanojimą. Likau priblokšta, nes jis vertas daug daugiau. Mano nuomone, joks "Lūšnynų milijonierius" dar ilgai neprilygs šiam filmui, tad oskarų komisija gan stipriai prašovė.
Rekomenduoju "Prisimink mane" pažiūrėti visiems. Jis privers jus pažiūrėti į daugelį dalykų kitomis akimis bei suprasti, kad bet kuri akimirka gali būti paskutinė.

Share
Tweet
Pin
Share
No komentarai (-ų)

EN

Don't really remember the first time I've discovered what blogs are. Probably was just searching for some cute pictures of cats and then bumped into a blog post about them. Yeah, sounds like me... And even though I'm that kind of person who is most likely to continue his search, somehow this whole idea of "blogging" sounded like something worth trying. So I created my first Blogger account and jumped into a whole new world.
Although I can't remember how it all started, I do know for fact that I was twelve. My first posts were just silly stories, usually copied from other pages. That one time I pasted a whole article about Avril Lavigne's first perfume "Black Star" (I was obsessed with Avril, deal with it!). Gosh, nice going, Laura... But seriously, I was twelve- how the hell I could've known how to put my thoughts into a sentence, especially about a thing I haven't seen IRL.
However, none of this mattered- I was happy knowing that I've started something all by myself but most importantly- it was MINE. No one else knew about it. Just me and my little blog. Trust me, I was so proud of it! Soon enough I joined a few blogging communities and started writing in other collective websites. Getting so many great tips and positive comments kept me going on and helped me evolve not only as a writer but person as well. Blogging gave me an ability to stay anonymous, to be a random-human-being-with-no-background-story under a simple nickname. No one knew who I truly was. And that was the main reason why I was so confident with my hobby.
It has become a part of my life. There's just this feeling deep inside after experiencing something new that makes you want to relive the moment in a simple blog post, you know? Yeah, most of you probably don't- it's a blogger's thing.

LT


Vis dėlto negaliu tiksliai pasakyti, kaip pirmąsyk sužinojau apie blogus. Matyt ieškojau gražių paveikslėlių su kačiukais ir radau įrašą būtent apie juos.
Žinant mane, nenustebčiau, jei tai būtų tiesa... Nors esu vienas iš tų žmonių, kurie tiesiog naršytų toliau, šįkart nusprendžiau labiau pasigilinti, kas tie vadinamieji "blogai" ir kaip juos sukurti? Tad susikūriau "Blogger" anketą ir pradėjau rašyti savo pirmąjį tinklalapį!
Nors ir tiksliai neprisimenu, kaip viskas prasidėjo, tikrai žinau, kad buvau dvylikos metų. Mano pirmieji įrašai buvo paprastos kvailos vaikiškos istorijos, dažniausiai pavogtos iš kitų puslapių. Tas kartas, kai nukopijavau visą straipsnį apie Avril Lavigne pirmuosius kvepalus "Black Star"(buvau didelė Avril gerbėja, nesigilinkit!). Tikrai, šaunuolė, Laura! Bet rimtai, man buvo dvylika- iš kur man žinoti, kaip savo mintis sudėlioti į vieną sakinį, ypač, apie daiktą, kurio realybėje net nesu mačius!
Kad ir kaip būtų, visa tai nesvarbu- buvau laiminga, kad pagaliau turėjau kažką savo, ką pradėjau pati. Niekas daugiau apie tai nežinojo. Tik aš ir mano mažas tinklaraštis. Patikėkit, kaip juo didžiavausi! Nepraėjo daug laiko ir aš jau rašiau kolektyviniuose tinklaraščiuose. Nuolat sulaukdavau puikių patarimų bei teigiamų komentarų, kurie man padėjo tobulėti ne tik kaip rašytojai, bet ir asmenybei.. Rašydamas straipsnius gali išlikti anonimas, visiškai random žmogus, dažniausiai pasislėpęs po slapyvardžiu, apie kurį nieko nežinot. Niekas manęs iš tikrųjų asmeniškai nepažinojo ir tai buvo pagrindinis mano pasitikėjimo varikliukas.
"Blogginimas" tapo mano gyvenimo dalimi. Tiesiog... Žinot tą giliai viduje nuolat tyrantį jausmą, kai savo patirtus jausmus, mintis, idėjas nori išreikšti paprastame tinklaraščio įraše ir po kiek laiko grįžus vėl juos prisiminti? Tikriausiai ne, tai tik toks bloggerių dalykas.
Share
Tweet
Pin
Share
1 komentarai (-ų)
Newer Posts

About me

About Me



Random stuff that inspires me

Stalk Me

  • facebook
  • twitter
  • google
  • youtube
  • pinterest
  • Instagram

Labels

Books Creative Memories Movies Music Personal

recent posts

Blog Archive

  • ▼  2017 (9)
    • ▼  December (6)
      • 22 Things I've Learned In 22 Years/ 22 pamokos, ku...
      • Kirsten Dunst
      • Page214: From Upper Level/ Iš aukščiau
      • Page10: Dream/ Sapnas
      • Lindsey Stirling
      • The Fault In Our Stars/ Dėl mūsų likimo ir žvaigžd...
    • ►  October (3)
      • Letters To Juliet/ Laiškai Džiuljetai
      • Remember Me/ Prisimink mane
      • How it all started...?/ Pradžia

Up And Under My Skin

Follow

Followers

Created with by BeautyTemplates